Žvilgsnis iš istorinės perspektyvos

Turėtume šiek tiek paaiškinti paties termino vartojimą, mat psichoanalizės pasaulyje intersubjektyvioji kryptis ilgą laiką išliko H. Kohuto savasties psichologijos dalimi. Jos atstovai R. Stolorow’as ir G. Atwood‘as buvo pirmieji, ėmę naudoti intersubjektyvumo terminą ir apibrėžę jo taikinius.

Istorinė perspektyva čia atneštų tam tikrą paaiškinimą. S. Freudas vengė subjektyvumo sampratos, nors būtent jis buvo pirmasis atkreipęs dėmesį į terapeuto subjektyvius išgyvenimus, manydamas, kad jie yra terapijos trukdis. Taigi ankstyvoji psichoanalizė vienareikšmiškai laikėsi subjektyvumo neigimo ir objektyvumo paieškų pozicijos.

Vis dėlto negalime nepaminėti vieno iš Freudo pasekėjų – S. Ferenczio, kurio požiūris tapo deguto šaukštu klasikinėje psichoanalizės teorijos medaus statinėje. Ferenczis manė, kad psichoterapeuto subjektyvus aktyvumas ne tik kad negriauna terapijos proceso, bet jį gerokai paskatina. Mat jis atstato trūkstamas kūdikio ir motinos santykio grandis, o tai reiškia, kad be subjektyvių terapeuto išgyvenimų joks keitimasis neįmanomas. Šiek tiek peršokant toliau grįžtame prie Kohuto teorijos, nes ši panaudojo  Ferenczio idėjas, įnešdama empatijos sąvoką į terapijos procesą. Anot Kohuto, empatiškas terapeutas yra būtent tas žmogus, kuris gali koreguoti paciento savasties formavimosi defektus, tapdamas savasties objektu šio raidai. Tai reiškia, kad empatiškas psichoterapeutas pateikia savo savastį paciento savasties kūrimo sėkmei.

Laikydamiesi tradicijos turėtume čia ir sustoti. Vis dėlto manome, kad intersubjektyviosios psichoanalizės samprata negali apsiriboti tik savasties objektų pripažinimu. Nežiūrint to, kad Stolorow’as ir Atwood‘as intersubjektyvumu pavadino dviejų subjektyvumų sąveiką terapiniame procese, liko neaišku, kaip ši sąveika vyksta ir kur jos ribos. Mat jų požiūriu terapeuto subjektyvumas, nors ir neišvengiamas terapiniame procese, vis dėlto neturi lemti paciento asmenybės aspektų bei tapti terapijos varikliu. Terapeuto subjektyvumas būtinas analizuoti ir reikalingas gilesniam paciento pažinimui.

Nesigilindami į intersubjektyvumo teoriją, tiesiog atkreipsime dėmesį, kad vėlesnės psichoanalizės mokyklos (prieraišumo, mentalizacijos ir santykio) atsakė į konkrečius dviejų subjektyvumų sąveikos klausimus. Prieraišumo teorija atskleidė realistinio subjektyvaus santykio vaidmenį žmogaus raidoje, mentalizacijos teorija jį išplėtojo, o santykio teorija pritaikė jį terapinėje situacijoje.

Mūsų manymu, intersubjektyvioji psichoanalizė apima ne tik savasties psichologijos apibūdintą savasties objekto sąvoką, bet analizuoja ir realistinį ir labai subjektyvų terapeuto vaidmenį paciento bei terapinio proceso raidoje. Laikome, kad santykio psichoanalizės aprašytos terapeuto išveikos, neišvengiamas jo atsivėrimas terapijos procese yra terapijos variklis, kuris lemia ir paciento pasikeitimus.

Todėl mes intersubjektyviąja psichoanalize laikome S. Ferenczio aktyviosios psichoterapijos technikos, savasties psichologijos, prieraišumo bei mentalizacijos teorijų bei santykio psichoanalizės samplaiką. Nepretenduojame į mokslinį apibendrinimą, bet formuluojame savo teorinę ir praktinę sampratą.