Psichikos funkcionavimą lemia vidiniame pasaulyje vykstantys dinaminiai procesai.

Motyvacijos pagrindas – vara.

Vidinis konfliktas – psichopatologijos ir psichologijos pagrindas.

Ankstyvieji išgyvenimai fiksuojami pasąmonėje ir tam tikru būdu veikia žmogaus asmenybės ir savasties raidą.

Psichika – sąmonės, priešsąmonės ir pasąmonės sąveikos sritis.

Vidinis pasaulis tiesiogiai sąveikauja su išorine tikrove.

Psichoterapijos pagrindas – vidinių dinaminių procesų analizė ir patologinių mechanizmų įsisąmoninimas.

Perkėlimas, kontraperkėlimas ir pasipriešinimas – pagrindiniai psichikos ir terapinio proceso elementai

Terapeutas – paciento vidinio pasaulio kaitos dalyvis.

Psichikos funkcionavimą lemia dinaminiai vidiniame pasaulyje vykstantys procesai, kurių tikslas – saugumo, o ne malonumo siekis.

Motyvacijos pagrindas – intersubjektyvioji (santykio užmezgimo), o ne libidinė ar agresyvioji vara. Libidiniai ir agresyvūs polinkiai atspindi nepatenkintą intersubjektyviąją varą.

Psichologijos ir psichopatologijos pagrindas – tarp siekio ir baimės suartėti kylantis vidinis saugumo poreikius atspindintis, o ne malonumo ir realybės principų apspręstas konfliktas.

Asmenybė formuojasi dviejų subjektų ryšio kūrimo, o ne vien psichoseksualinės ar objektų separacijos-individuacijos procese.

Psichikoje funkcionuoja vidiniai modeliai, kurie skirti saugumo užtikrinimui, o ne vidinės varų įtampos nukrovimui.

Vidinės ir išorinės tikrovių santykis yra intersubjektyvus, o ne intrapsichinis. Tai reiškia, kad išorinė tikrovė iššaukia vidinio pasaulio adaptacinę reakciją saugumo sukūrimo vardan, o nėra vien iškreiptas vidinės tikrovės kūrinys.

Psichopatologijos priežastis – psichikos būklių disociacija ir dėl to kylanti refleksijos stoka, o ne tik fiksacijos ir regresijos procesų išdava.

Psichoterapijos tikslas yra psichikos būklių disociacijos panaikinimas, refleksijos atstatymas bei naujų vidinių funkcionavimo modelių sukūrimas, o ne tik vidinio konflikto išsprendimas.

Perkėlimas – bandymas sukurti saugumą per jau įprastą sąveiką su išorine tikrove, o ne praeities troškimų ir fantazijų pernešimas į dabarties objektus.

Kontraperkėlimas – visos terapeuto reakcijos į terapinę tikrovę, o ne reakcijos į paciento perkėlimą.

Įžvalga – pokyčių rezultatas, o ne jų priežastis.

Terapeutas – perkėlimo ir kitų paciento išgyvenimų priežastis bei terapinio proceso aktyvus kūrėjas, o ne pasyvus paciento išgyvenimų stebėtojas ir vertintojas

Terapeutas neišvengiamai subjektyvus, išveikiantis ir atsiveriantis, o ne neutralus, anonimiškas ir abstinentiškas.